pavelti

1 pavélti, pàvelia, pavė́lė 1. tr. NdŽ kiek sutaršyti, pašiaušti. | refl. NdŽ: Pasvėlę jau [triušio vilnos], reikia pešt Klt. 2. tr. NdŽ, DŽ¹, KŽ kiek veliant padaryti tvirtesnį, storesnį: Išaudžia [milą], tai piestoj grūda, ir tada jau pavéltas Pb. Išplerusios pančekos, reik pavélti Krš. Ka vilnonis [audimas], tai tuo[j] pàvelia [su veliušiu] Plv. Paltelis mileliuko išausta, pavélta Klt. Milelį pavėlė vėlykloj Klt. Tai namie pavéldavo kokį [milą] Žb. Reikėtų pirštines dar biškį pavelti, ale kad nebepaslenku Vkš. Čerkasų priaudžia plonučių an bovelnos, nu tai tada pàvelia kiek, nuspaudžia, net blizga Slm. | refl. tr., intr.: Volku volkavosi [milą], nu vilnos i pasìvelia Pb. Pirštinės pasivel̃s – nebus didelės Ėr. Su rankom pasvéldavom milus, karštu [v]andeniu piliam, trinam trinam Kvr. 3. tr. sutrinti (pūslę): Mano papadė pavélta – negaliu paeit basa Klt. 4. tr. sutepti: Pavélsit rankas Dv. | refl. tr. Dv. 5. tr. paglamžyti, palamdyti: Pàvelia po laškas, tada purvina skarele rišas Klt. 6. tr. DŽ¹, KŽ pargriauti, parversti, paristi: Pušaloto girio[je] briedis jautį pavė́lė eidamu į veltynes J. Kiti vyrai pavėlė [kiaulę] ir papjovė Pbr. Pavė́lė jis mane apačion Sv. Pavėliau jį apačion, apžergiau ir laikiau abi jo rankas priplojęs prie žemės J.Balt. Verčiasi sniego maišalynė. Sukasi sūkuriais, kurie, rodos, pavels visus po vėjo galybe linkstančius šilus rš. | prk.: Kai pavė́lė liga, tai tik nenuskapsčiau visiškai Užp. Tai gripas čiut čiut dvi dienas pavė́lė (pakamavo) Ad. | refl. tr.: Meška žmogų stvėrė i pasvė́lė po savim Prng. Kad jį kur tuoj, tokį šunį, pasivel̃s vištą ir kamuoja Ds. Kad sumanytų Dievą pasvė́lus: – Duok man sveikatą, ir gana! Slm. ║ nusodinti, gilyn nustumti, paversti: Tą gerąją žemę pàvela į apačią, nėkas neauga Akm. ║ refl. eiti imtynių, ristis, imtis: Galim pasivelt Db. ║ paskersti: Baisu, kas da meitėlį pavė́lė Užp. Tai kad pavélsim Velykom! Lp. Pavė́lė didžiausį paršą, o mėsos jau neturi Švnč. ║ įtraukti, įsukti: Saugokis, kad mašina nepavéltų Up. Jį pavė́lė po drėlinge Up. | refl.: Mažai betrūko, kad būtume pasivėlę po jų (tankų) geležiniais vikšrais M.Katil. 7. refl. NdŽ pasipainioti: Apvirsi pasivė́lęs po kojėms Krt. Tujau tas Jonis pasivė́lė Trk. Aš tiktai duodu tiesiáu į trobą, o kas jau užpakalė[je] ka nepasivéltum Kl. Kaip čia tau, sakau, pasivė́lė? Krtn. Višta negalia po kojų pasivélti, aš pagatava sumindyti Šv. Buvo i tų zuikių, pasìvela, kartais užklysta Yl. Šuo žvirblius keravo[ja], jei tik koks pasivė́lė, capt ir y[ra] kietai Yl. Ka bobos pasìvela, viską pagadina, negal nė šnapšės beišgerti Šts. Jei šeimininkė neduos, jau ans pats pavogs, jei pasivéls po tako Tl. Katinas pasivėlė tarp kojų, vaikas knabtelėjo ant nosies M.Katil. ║ pasitaikyti: Trejus metus ištarnavau, pasivė́lė tas šitai ir apsižanijau Lnk. Nėkas doras nepasìvela, ir paliekta [senmergė] Šts. ║ būti gaunamam, turimam: Retai jam pasìvelia litas NdŽ. ║ prk. įlįsti, įsipinti: Ka į tą vištidę (nj.) nebūtų pasivė́lusi dirbti, gal nebūtų pasikartoję [džiova] Grd. 8. tr. įdėti, įversti (ką sunkų): Daro tą skrynią – girnų akmuo didžiausias pavéltas in dugno, nu ir tu panešk kad nori! Brž. ║ DŽ¹, Pc, Srv paduoti, įbrukti: Ir aš jam pavė́liau sūrelį už gerą ganymą Ėr. Kartais ji man kokį sūrį pàvelia Lnkv. 9. tr. blogai pasakyti: Kol tylia, tylia, al kad pavéls kokį žodį, nė[ra] kur akių kišti Užv. ║ NdŽ suktai, neaiškiai pasakyti. ║ kiek pakeikti: Aš pavė́liau jį, t. y. siūlojau jįjį velniams J. 10. intr. NdŽ euf. išleisti kiek dujų (iš žarnyno), orą pagadinti. | refl. NdŽ. \ velti; apvelti; atvelti; davelti; įvelti; papaįsivelti; išvelti; nuvelti; pavelti; parvelti; pervelti; pravelti; privelti; razvelti; suvelti; užvelti